Mylintis organizmas
(kontrapunktai)


Seneliui Juozapui B.



a

atšiauraus klimato zonoje;
tolimoje medžioklės stovykloje;
už laiko ribos, kurią apneša vėjas stambiais kankorėžių lukštais;
tuščiavidurio kraštovaizdžio vietoj;
vietoj sapne ateinančio brazgesio, to, ką galima nešti kišenėse, kasti į smėlį, džiovinti ant daržinės durų;
vietoj to, kas dabar uždaryta kartu su smala, skalbiniais, su vėju ir pabėgių tvoromis;
pro kurias šviečia judantis mėnuo


b

stebinti vaiko galva;
dar paskendusi mieguose, neša įsivaizdavimus su artimaisiais, iš toli pasitinkančiais tave, bėgantį samanomis ir spanguolynais, mylinčiais tave ir tavo amžių, su vaikiškais artimųjų paveikslais;
su šalčiu ryte, einančiu tėvo žingsniais kažkur, kur veda ir kiti keliai, su kitais šunkeliais ir šešėliais ant smėlio;
kol sumigus namų šviesa susiliečia nugaromis;
ir tu prabundi, slėpdamasis prabudimo, po vokais pajutęs atpažintą šypsojimą;
senelio, pasiruošusio palikti mus sumišimui;
pokyčių laikas netrukus turi ateiti, jis tars, atsiplėšdamas nuo reginių, kuriuos sodinai tarpum guotų, apjuostų smaluotomis tvoromis su tarpais, nuo iškeliavimo lėto pro juos;
laukiant, kol paduos kas suvilgytos vandeniu duonos su cukrum;
kol kokliai įkais, pajutus, jog laikas traukias nuo sienų, savo vietą palikdamas mums;
nutrintos galvos duobelės tinko paviršiuj virš lovos;
kad turėtum kur ir tu atsiremti


c

sode, su mėnesiena išsinėrusiame iš dirvožemio kybo sūpynės;
su švytruojančiomis kojomis nuo lentos, stipriai pririštos skalbinių virvėmis;
kad nenukristų, kad turėtų kur atsiremti tai, kas vos juda už nugaros, bėgių plyšiuos;
su visomis giminės duobėmis, visais asmenybės ūkais, ir užsimirštų kur laukuose, kaugėse, pro stabarus stebint
kaip greit išsivaikščioja žmonės laukymėse, su šviesom iš dangaus ir užgęsta;
bet kas galėtų pakeisti mano akis, čiuopiančias artimųjų gyvenimų žilumą, smėlį kostiumo kišenėj?
lenta, kurią užkasu žemėn po liepa, kad suptųs švytruojančios kojos, pasilipusios ant jos su šniūrais, kurie visada virš mūsų ir visada pasiruošę įtempt savo kūną tau taip, kad pamiršti, neatsimeni, laikant jam tave už galvos, neleidžiant jau daugiau atsiremti, atsimerkti, žinoti?
kas tavim supas viršum nakties?


d

šaknimis į viršų sulaidojus sodą;
nereikalingų daiktų palaikais užgramozdinus savo namus;
portfeliais, smėlio pyragų formelėmis ir besmegeniais - be burnos, be nosies, be šluotos – kur šitiek jų dėti?
niekieno darbuose pasislėpus už mėšlo krūvos, užsimaskavus turėjimu;
kad nereikėtų ko laidot, atsisakyt ar netekti, kad nereikėtų nešiotis galvojimo;
kaip meilė būna mums nesvarbi, lyg kas džiūtų;
įtari, trauktųsi tavyje tankiai, plaktų, kartotųsi;
tampytų už nosies, kol prisipažintum jog neturi nieko kito, tik tai, ką dabar parašei;
gerai nežinodamas kas privertė slėptis užsikasant, laukiant, gyvenant anapus savęs;
pro debesis gręžiantis varnoms, įtari, sniegui vis krintant pro kaminus


e

dabar vėjas apauga galvojimu, nesvarbu;
vaiko galva stebi anapus tvoros besikeičiančią naktį;
ir tik rūkykla, su iš bačkos kyšančiom alksnvytėm šičia, šiapus laiko ribos imas už mano žiūrėjimo;
kaip įgudusios rankos permauna žuvį, ištrintą druska, pipirais, česnakais, ją suriša ir pakabina pakrantėj po dangumi;
kaip vėjas pažeme atgena sutemas, mano burna ryjančias ungurio taukus;
kaip karpių krames maigančios kriaunos perrėžia tamsą, ant šakų su sakais kaip pomirtinis pasaulis ateina;
vos sujudu, viršum bačkos pajuodavus ungurio prakaitui, vos atpažinus tavo alsavimą;
kuris viską aplinkui nejau sunaikina?


f

pabundu pro miegus šaukdamas tave, sapnu apvaisindamas skurdų kraštovaizdį, senus garažus su žvaigždėm;
tartum būčiau gyvenęs tavim iki šiandien, kitur, kita nugara besilietęs tavęs ir kitą šešėlį metęs ant smėlio;
jaučiu, kaip užpildo jis likusią tuštumą po ugnimi, po besiveržiančiu karščiu iš pyrago formelių – nesvarbu;
dabar turiu atsitraukt nuo atšalusių koklių, tolyn, pečiaus pilvan, užsikloti sodo šakom, išsitepti krūtinę ir veidą žuvų pelenais;
pasileisti kamino kaulais;
link dūmų


g

kad išmoktum išgirsti kaip prireikia laukui tavęs;
kaip vėliavų stovus džirina vielos prieš vėlines, lietaus pradžioje;
įveiktų prisiminimų svoriai pažyra nuo lapų, taip juoda, juda viskas aplink, nėra kaip įsitempti;
ligi skambėjimo, ligi duslaus pėdų švytravimo tau prieš akis;
tiktai vėjas judina medgalius, užšalusius virvėse, vyriuose ir vinyse, sode, pro lango stiklą tirpdomam tėvo delnų, tėvo tėvo kalbėjimo;
kaip imti delčią iš tarpų tvorynuos, iš marškinių, kuriuos nešiodamas malkas kiaurai sunešiojau, iš sutuštėjusio sodo su prūdu, pilno vandens, baltų, įsitempusių motinos rankų


h

trūnėsiai;
garsas kaupias save atpažinęs;
tai jie ėda vėją tekiniuose, su akmenų prikrautom konservų dėželėm;
tai jie atpažįsta slenkantį paukščių šnarėjimą vyšniose, gelžkelio pabėgių šilumą, plyštančią triukšmo stulpe, kurį miegančio vaiko galvoj nešas šviesos ešalonai;
tai jie dega sapno greičiu, vos tik kaukolės kaulus paliečia miego daigai, išleidę vėją iš garso ertmių, nebepanašių jau į vėją;
tai klaidžioja mūsų namais, džiovintos žolės, degusių lapų kvapu; daužydamiesi į paukščių būrius, nerasdami kas išvaduotų juos iš medžių ošimo, atplėštų nuo žemės ir blokštų už horizonto;
kas sugalvotų paaiškinti skylę jų dabarty, nustebusį mane, kad ryte nerandu savo baidyklių, kad kažkas negerai;
o dieną varnėnai nelesa vyšnių, tik ilgai suka ratus virš namų, kuriuos palikai tu su vakaru, judinančiu ugnį lėtai, leidžiančiu dar neatplėšti akių, siekiančių lango paviršių;
už kurio mėnuo virsta žarijom


i

bet kai būna ugnis, kas peršviečia ligi švytėjimo?
kaip į rudenvidžio žolę sugula medžiai, laukdami kol apsipils įsišaknyjusią odą mirę veidai, radę lagaminuos sukrautas bulves, ūgliuos jau, savo daiktus sumestus ant slenksčio bet kaip, kad žinotų kaip išsigąsti;
kaip atleisti tiems, kuriuos užmiršo kankorėžių lukštuos, palikdami tik savo gyvenimui, savo darbams?
bet kai būna ugnis, nebelieka tam laiko, tik užspaustas akis pasiimti į savo žiūrėjimą;
degančių lapų šviesoj prasivėrusio tarpdurio adatą, per kurią veriasi tavo ir medžio oda, bulvių ūgliai;
artimųjų paveikslai, nutilę staiga apšviestam kambary


j

kažkas tars:
reikėtų atkalti langus ir išvalyti kaminą;
nuplėšti senus tapetus su dulkių kokonais, su giminės duobėmis, asmenybės ūkais, kurie dabar gyvena virš mūsų;
išgriozdinti šlamštą iš komodos stalčių, iš lovos, iš fotelio, iš po grindų iškrapštyti tai kas vaikšto pas mus;
naktimis ar tada, kai išeinam į žemę, nepalikdami nieko taip, kaip buvę, tik raktus po kilimu;
nuo ko numirėlius reikia kavoti?
kišti po grindimis, į pagalvę, į kostiumus?
painioti su nakties tuštumoj girgždančiom virvėm?
geriau mirusį tėvą įkelti į medį, kad matytų kaip vėjas išeina iš margio būdos, iš konservų dėželių vyšnynuos, iš batų, kuriuos kažkas tau paliko


k

tai stebinti vaiko galva guli ant batų pagalvėj, kai liepsna pečiuje ima trūkčioti, mesdama slegiančius dūmus;
kad nežinotum kas beldžia, laukia lauke už lango – raudona uniforma ir ūsai;
tai kiemsargis, ramiai besišypsantis dėdė;
be burnos, be nosies, be šluotos, su dovanom;
kurias užaugina galvojimas kaip meilė būna mums nesvarbi, sulaukus naujųjų, ant slenksčio tėvą pažinus;
iš ūsų, iš drėgno žvilgsnio sukežusiam veidrody, po eglute, gražiai supakuotoj dėžėj grojant prisukamam traukinukui;
už horizonto ataidint sutraukiotiems vėjo vagonams;


l

toli, vakaruos suartėja visi triukšmai ir dienos, visi vėjai ir dūmai, nuo lauko atplėšti tartum skalbiniai, tartum sūpynės nuo kojų, nuo virvių, nuo žemės, kurioj nuogi užsimerkę visi;
net ir tie, kurie žiemomis lupdavo pabėgių žievę


m

o tu, atsimerkęs?
po suoliuko lenta, prie smėlynės, kur užkasei senus savo žaislus?
šilta ranka išsiveda tave iš mano namų, visai dar mažą, žiūrintį kaip sukežusiam veidrodyje elektrine mašina skutasi tavo senelis;
dabar pats esi veidrodis;
visas laikas prasideda ten ir nunyksta, vos suoliuko lenta pradeda trauktis;
dabar pats gali susitraukti iki reikiamo dydžio;
pamatyti tai ko nėra, ko nebūna;
bent iki žiemos, kai užšąla lede paleisti akmenys;
kai nuo suolelio pradeda keltis tie, kurių nebėra
ir sėdasi tie, kurie turi ateiti


1999 ix-xi Klaipėda



Pirmas leidimas

Tomas S. Butkus. Mylintis organizmas (kontrapunktai)
Klaipėda: Pine Press / Vario burnos, 2000